Kolektyvinės apsaugos priemonės 

Kolektyvinės apsaugos statiniai – tai specialūs statiniai (tipinės slėptuvės), taip pat kiti statiniai (gyvenamosios ir darbo patalpos, rūsiai, požeminės perėjos, tuneliai ir pan.), kurie, tinkamai juos paruošus, gali būti naudojami žmonių apsaugai nuo prognozuojamo pavojingo poveikio. 

Slėptuvės 

Slėptuvės turi būti:

· valstybinės reikšmės objektuose: Prezidentūroje, Seime, Vyriausybės ekstremalių situacijų valdymo centre, ministerijų ir žinybinių ekstremalių situacijų valdymo centruose;

· gyvybiškai svarbiuose objektuose: ligoninėse ir vaistų gamybos įmonėse, Lietuvos telekomunikacijų sistemoje, valstybinio radijo ir televizijos objektuose, elektros, šilumos, dujų tiekimo objektuose, geležinkelio sistemoje, duonos ir grūdų gamybos objektuose, krašto apsaugos, policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos objektuose;

· rizikos objektuose: Ignalinos atominėje elektrinėje, chemiškai pavojingose įmonėse, kariniuose daliniuose, vertybinių popierių saugyklose ir kt. 

Nors slėptuvių apsauginės savybės priklauso nuo toje teritorijoje prognozuojamo pavojingo poveikio stiprumo, nustatyta, kad slėptuvės turi mažinti jonizuojančios spinduliuotės lygį nuo pradinio prognozuojamo ne mažiau kaip 100 kartų. Viršutinės slėptuvės perdangos turi atlaikyti aplinkinių statinių ir virš slėptuvės esančių statinių aukštų konstrukcijų griūčių sukeltas ne mažesnes kaip 0,035 MPa dinamines apkrovas, o nuodingų cheminių medžiagų kiekį – iki higienos normomis leistino kiekio. Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje ir aplink ją statomos pačios stipriausios slėptuvės – jos jonizuojančią spinduliuotę turi mažinti nuo pradinio prognozuojamo lygio ne mažiau kaip 5000 kartų. 

Išgirdus pranešimą, kad reikia eiti į slėptuvę, būtina tai daryti nedelsiant ir pasiimti tik būtiniausius daiktus. Į kokią slėptuvę reikia eiti ir kur ji yra – turi būti žinoma iš anksto.

Slėptuvėje turi būti vienas įėjimas ir vienas išėjimas. Didelėse slėptuvėse, kuriose telpa 300 ir daugiau žmonių, turi būti keletas įėjimų, kad žmonės galėtų kuo greičiau į ją patekti, o esant reikalui, ir kuo greičiau išeiti. Slėptuvėse, kurių paskirtis saugoti nuo griūčių, turi būti atsarginis išėjimas, kuriuo būtų galima išeiti net iš užgriuvusios slėptuvės. Slėptuvės patalpa turi būti ne žemesnė kaip 2,2 m aukščio, vienai vietai turi tekti 2,5 m³ slėptuvės vidaus erdvės. Įėjus į slėptuvę, viršutinius rūbus reikia palikti rūbinėje – patalpoje, atskirtoje nuo žmonėms būti skirtos patalpos nedegia pertvara. 

Būti uždaroje patalpoje ilgą laiką labai sunku, todėl tinkama žmonių apsaugai slėptuvė yra ta, kur galima:

· greitai įeiti ir išeiti;

· palikti rūbinėje viršutinius drabužius – jie gali būti užteršti kenksmingomis medžiagomis;

· kvėpuoti nuo kenksmingų teršalų valytu oru;

· vaikščioti ir pailsėti (gulint ar sėdint);

· atsigerti, maitintis savo atsineštu maistu;

· nusiprausti, naudotis tualetu;

· palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu;

· naudotis elektriniu apšvietimu. 

Kitų patalpų pritaikymas kolektyvinei žmonių apsaugai

Lietuvoje nėra tiek slėptuvių, kad nuo radiacinės taršos ar griūčių galėtų pasislėpti visi šalies gyventojai. Susidarius ekstremaliai situacijai, gyventojai trumpam laikui (iki 2 parų) galėtų pasislėpti paprastosiose slėptuvėse, t.y reikiamai užsandarintose ir hermetizuotose gyvenamosiose ir (ar) negyvenamose patalpose:

rūsiuose,

požeminiuose garažuose,

pėsčiųjų perėjose,

transporto tuneliuose.

Paprastosios slėptuvės apsaugo žmones nuo radioaktyviojo užkrėtimo, šviesos spinduliavimo, susilpnina branduolinio sprogimo smūginės bangos ir skvarbiosios radiacijos poveikį. 

Įvairūs pastatai ir statiniai nevienodai silpnina skvarbiąją radiaciją:

medinių pastatų pirmojo aukšto patalpos – 2–3 kartus,

mūrinių pastatų pirmojo aukšto patalpos – 10 kartų,

daugiaaukščių pastatų viršutinių aukštų patalpos (išskyrus viršutinįjį) – 30 kartų,

daugiaaukščio mūrinio pastato vidurinė rūsio dalis – 500 kartų. 

Tinkamiausios šiam reikalui mūrinių pastatų vidinės patalpos su kapitalinėmis sienomis ir nedideliu angų plotu. Iškilus radioaktyviojo užkrėtimo pavojui, šios angos užtaisomos bet kokiomis turimomis medžiagomis: maišais su žemėmis, plytomis ir t. t. 

Apkasai – tai paprasčiausios, lengviausiai įrengiamos priedangos. Jie gali būti atviri ir dengti. Apkasai įrengiami kuo arčiau tų vietų, kur nuolat būna ar gali telktis žmonės, kurie slėpsis toje slėptuvėje, už galimo užvertimo per branduolinį sprogimą zonų. Nuo antžeminių pastatų jie turi būti tokiu atstumu, kuris yra 3 metrais didesnis už pusę artimiausio pastato aukščio, o jeigu yra laisvos vietos, tai dar toliau. Apkasai gali būti įrengiami įmonių, įstaigų, mokyklų ir kitų objektų teritorijoje ir gyvenamuosiuose rajonuose. 

Pasislėpus paprasčiausiuose nedengtuose apkasuose, tikimybė nukentėti nuo branduolinio sprogimo smūginės bangos, šviesos spinduliavimo ir skvarbiosios radiacijos sumažėtų 1,5–2 kartus, palyginti su atvira vieta, o apšvitinimas sumažėtų 2–3 kartus. Slepiantis dengtuose apkasuose, galima visiškai apsisaugoti nuo šviesos spinduliavimo, apsauga nuo smūginės bangos pagerėtų 2,5–3 kartus, o skvarbiosios radiacijos poveikį 60–70 cm žemių sluoksnis, užbertas ant perdangos, sumažintų 200–300 kartų. Tiesa, dengti apkasai neapsaugo nuo nuodingųjų medžiagų ir bakterinių priemonių. Bet kuriuos atveju apkasai neturi tapti svarbiausia gyventojų slėpimosi vieta. Tokia priedanga gali būti naudojama tik kaip tarpinis gyventojų apsaugos etapas. Turi būti stengiamasi, kad visi gyventojai turėtų galimybę pasislėpti patikimesniuose statiniuose: slėptuvėse ir paprastose slėptuvėse. 

Individualiosios apsaugos priemonės 

Individualiosios apsaugos priemonės (IAP) – apsaugos priemonės, skirtos pavienių žmonių apsaugai nuo nuodingų, radioaktyvių ir biologinių medžiagų neigiamo poveikio. 

Pagal avarijos pobūdį ir susidariusias situacijas asmeninės apsaugos priemonės gali būti naudojamos :

• apsaugai nuo mechaninio poveikio;

• apsaugai nuo karščio ar liepsnos;

• apsaugai nuo šalčio;

• apsaugai nuo elektros smūgio;

• apsaugai nuo pavojingų medžiagų ir infekcijų sukėlėjų;

• apsaugai nuo spinduliuotės.

Pagal apsaugos paskirtį IAP skirstomos į:

· individualias kvėpavimo takų apsaugos priemones (dujokaukės, respiratoriai, dulkėkaukės, vatos-marlės raiščiai);

· individualias odos apsaugos priemones (hermetiniai, filtruojantys apsauginiai rūbai ir kt.).

Pagal apsaugojimo būdą individualiosios kvėpavimo takų apsaugos priemonės skirstomos į :

· filtruojančias;

· izoliuojančias.

Filtruojančios dujokaukės skirstomos į pramonines ir civilines. 

Pramoninių filtruojančiųjų dujokaukių tikslinė paskirtis – gamybinio personalo apsauga nuo pavojingų cheminių medžiagų, kai pavojingų medžiagų koncentracija ore viršija leidžiamas normas. Priklausomai nuo gamyboje naudojamų ar susidarančių gamybos procese pavojingų medžiagų, pramoninės dujokaukės naudojamos su įvairiomis filtravimo dėžutėmis, kurių kiekviena pasižymi tam tikros pavojingos medžiagos, esančios ore, maksimaliu sugeriamumu. 

Pramoninių dujokaukių filtruojančios dėžutės (filtrai) skirstomos pagal paskirtį ir žymimos atitinkama raide ir spalva :

· Ruda spalva - (raidė A) – apsaugo nuo organinės kilmės garų ir dujų;

· Pilka spalva - (raidė B) – apsaugo nuo neorganinės kilmės garų ir dujų;

· Geltona spalva - (raidė E) – apsaugo nuo rūgštinės kilmės garų ir dujų;

· Žalia spalva - (raidė K) – apsaugo nuo amoniako ir organinių amonio junginių;

· Balta spalva - (raidė P) – apsaugo nuo kietųjų dalelių, dulkių;

· Raudona spalva -(raidės Hg-P3) – apsaugo nuo gyvsidabrio;

· Ruda spalva - (raidės AX ) – apsaugo nuo organinės kilmės garų ir dujų, kurių virimo temperatūra yra žemesnė už 65 0 C.

· Ruda su pilka ir balta juostomis (raidės A2B2-P3) - apsaugo nuo organinės ir neorganinės kilmės garų ir dujų bei kietųjų ir skystųjų dalelių, radioaktyviųjų ir toksiškųjų dalelių, bakterijų ir virusų.

Civilinės dujokaukės , skirtos gyventojų apsaugai, yra saugomos valstybės rezerve. Pagrindinė civilinių dujokaukių paskirtis – gyventojų apsauga karo metu. Jos apsaugo kvėpavimo organus nuo nuodingų cheminių medžiagų ir radioaktyviųjų dulkių. 

Civilinės dujokaukės neapsaugo nuo daugelio nuodingų cheminių medžiagų (amoniako, dimetilamino, metilo chlorido, azoto oksidų, metileno oksido, anglies monoksido ir kitų). Todėl, norint apsisaugoti nuo įvairesnių kenksmingų cheminių medžiagų, reikia turėti papildomas filtravimo dėžutes. 

Respiratoriai . Respiratorius – individualiosios apsaugos priemonė, skirta asmeniškai naudotojo kvėpavimo organų apsaugai tiek nuo kietųjų (dulkių ir dūmų), tiek ir nuo skystųjų dalelių (skystų medžiagų purslų ir aerozolių). Respiratorius skirtas vienkartiniam naudojimui – jis nevalomas, o jo tarnavimo laikas priklauso nuo kenksmingų medžiagų koncentracijos, temperatūros, darbo intensyvumo ir kitų faktorių. Respiratorių būtina pakeisti, jeigu per jį prasigavo dulkės ir buvo aptikta nešvarumų, jeigu jaučiamas kvapas ar darosi sunku kvėpuoti. Respiratoriaus naudoti negalima, jeigu aplinkoje esančios kenksmingos medžiagos turi poveikį odai, akims. 

Lietuvoje respiratoriai labai plačiai naudojami. Teisės aktai numato, kad respiratoriai privalo būti naudojami atliekant lakavimo, dažymo, stiklo gamybos apdirbimo, miško gesinimo, ventiliacijos sistemų valymo ir kitus darbus, kurių metu išsiskiria dulkės, ar kurie yra atliekami užterštoje aplinkoje. 

Izoliuojančios kvėpavimo takų apsaugos priemonės gali būti naudojamos nepriklausomai nuo supančios aplinkos užterštumo bei esant deguonies stygiui. 

Kvėpavimo organus izoliuojančių priemonės:

· automatiniai kvėpavimo aparatai (dujokaukės), tiekiantys į kvėpavimo organus reikiamą oro mišinį iš suspausto oro ar deguonies baliono arba išskiriantys deguonį iš jo turinčių cheminių produktų;

· kvėpavimo aparatai (dujokaukės), kuriais švarus oras į kvėpavimo organus paduodamas žarnomis iš vėdintuvų. 

Odos apsaugos priemonės skirtos žmonių apsaugai nuo stipriai veikiančių nuodingų medžiagų, radioaktyviųjų ir bakteriologinių medžiagų poveikių. Visos jos skirstomos į specialiąsias ir parankines apsaugos priemones.

Specialiosios izoliuojančios odos apsaugos priemonės gaminamos iš tokių medžiagų, kurios nepraleidžia nei lašų, nei stipriai veikiančių nuodingų medžiagų garų, užtikrina viduje reikiamą hermetiškumą ir taip apsaugo žmogų.

Filtruojamosios odos apsaugos priemonės gaminamos iš medvilninio audinio, impregnuoto specialiomis cheminėmis medžiagomis. Impregnavimas plonu sluoksniu aptraukia audinio siūlus impregnuojančiomis medžiagomis, o tarpai tarp siūlų lieka laisvi (tušti). Todėl medžiagos pralaidumas orui išlieka, tuo tarpu praeinantys per medžiagą stipriai veikiančių nuodingų medžiagų garai sulaikomi. Vienu atveju įvyksta tų garų neutralizacija, kitu atveju – absorbcija (sugėrimas).

So šiomis apsaugos priemonėmis gaminamos paprastai gaminamos striukės, pusiau kombinezonai, kombinezonai.

Apsaugai nuo stipriai veikiančių nuodingų medžiagų avarijos zonoje iš esmės naudojamos izoliuojančios odos apsaugos priemonės. 

Paprasčiausios odos apsaugos priemonės 

Kaip parankines odos apsaugos priemones galima naudoti gamybinius rūbus: striukes, kelnes, kombinezonus, chalatus su kapišonais, kurie dažniausiai pasiūti iš brezentinės s, ugniai atsparios ar impregnuotos grubios medžiagos. Šie darbiniai rūbai ne tik apsaugo odą nuo radioaktyviųjų dulkių, įvykus avarijai AE ir kituose radioaktyviuose objektuose, bet ir nuo daugelio stipriai veikiančių nuodingų medžiagų lašų, garų ir aerozolių. Brezentiniai gaminiai nuo skystų-lašelinių nuodingų medžiagų žiemą apsaugo iki 60 minučių, vasarą apie 30 minučių.

Odos apsaugai nuo nuodingų medžiagų iš kasdieninių drabužių geriausiai tinka lietpalčiai, apsiaustai iš gumuoto, impregnuoto audinio arba iš audinių, padengtų polivinichloridine plėvele.

Apsaugai galima naudoti žieminius rūbus: paltus iš grubaus audinio, iš drapo, odinius paltus ir t. t.. Šių drabužių apsauginis poveikis gali siekti iki 2 valandų. Viskas priklauso nuo meteorologinių sąlygų, nuodingų medžiagų koncentracijos bei medžiagos agregatinio būvio.

Kojoms apsaugoti geriausiai naudoti guminius batus, kaliošus. Blogiausiu atveju galima naudoti odinę avalinę (taip pat ir iš odos pakaitalų). Guminiai gaminiai nuo skystų nuodingų medžiagų gali apsaugoti nuo 3 iki 6 valandų.

Rankų apsaugai naudojamos guminės, odinės pirštinės, o blogiausiu atveju – brezentinės.