Žmogui ar žmonių grupei netikėtai atsidūrus laukinėje gamtoje, sveikatai ir gyvybei iškyla daug pavojų. 90 proc. tragiškai pasibaigusių atvejų priežastys –  badas, troškulys, karštis, šaltis, baimė, pervargimas, vienatvė.  

Ar įmanoma išgyventi, patekus į situaciją, kurioje slypi tiek neįprastų pavojų? Taip, jeigu turite pakankamai žinių ir įgūdžių. Pagrindiniai išgyvenimo principai –  pasirengimas veikti ekstremalios situacijos metu, noras išgyventi, savisaugos būdų žinojimas, išgyvenimo įgūdžiai, bendras fizinis pasirengimas ir teisingas gelbėjimosi darbų organizavimas. 

Pasirengimas veikti ekstremalios situacijos metu -  sąmoningas, apgalvotas žinojimas „ką daryti jeigu.....“ (dažnai po „jeigu“ atsakymo nebūna). Todėl prieš einat į turistinį žygį ar net grybauti, reikia apgalvoti, kaip reikėtų pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Kuo sudėtingesnis žygis, tuo pasirengimas turėtų būti kruopštesnis: atidžiau parenkamas avarinis rinkinys, paimamas didesnis neliečiamų atsargų rezervas. Planuojamas maršrutas turi būti gerai apgalvotas, įvertinti visi pavojai ir aptarta su grupe, kaip reiktų elgtis vienos ar kitos ekstremalios situacijos metu. Kiekvienas grupės narys turi žinoti, už ką jis bus atsakingas susiklosčius ekstremaliai situacijai. Kuo geriau bus apgalvotos įvairios galimos situacijos, tuo bus didesnė tikimybė, kad pavyks išvengti aukų.  

Ekstremalioje situacijoje pagrindinis tikslas turi būti noras išgyventi. Noras išgyventi turi būti sąmoningas ir tikslingas. Galima tai pavadinti siekiu išgyventi. Geriausi išgyvenimo įgūdžiai, didžiausias avarinis komplektas nepadės išgyventi, jeigu žmogus susitaikys su likimu. Ilgalaikis išgyvenimas pagrįstas ne instinktyviu noru „aš nenoriu mirti“, bet sąmoningu tikslu „aš turiu išgyventi“. Noras išgyventi turi remtis ne instinktais, o sąmoninga būtinybe.  

Siekis išgyventi avarinėje situacijoje turi būti įgyvendinamas konkrečia veikla. Pasyvus elgesys gimdo depresiją. Emocijos taip pat pavojingos. Gailėtis savęs ar įsivaizduoti savo žūties variantus tikrai nepatartina. Atvirkščiai – reikia įtikinėti save ir kitus, kad tolesnė kova dėl išgyvenimo yra būtina. Visiškai išsekus, kai savos gyvybės išsaugojimas nėra stimulas ir mirtis jau ne baugina, o atrodo tarsi vienintelis išsigelbėjimas iš kasdienių kančių, reikia prisiminti artimuosius ir draugus, kuriems esi reikalingas.  

Pirmieji veiksmai, įvykus nelaimei ar susiklosčius ekstremaliai situacijai atokioje vietovėje:

• įvertinti situaciją, galimas grėsmes;
• kuo skubiau palikti pavojingą zoną;
• sužeistiesiems suteikti pirmąją medicinos pagalbą;
• pasikeisti sušlapusius, suplėšytus drabužius, esant šaltam orui, kuo šilčiau apsirengti;
• apsisaugoti nuo nepalankių oro sąlygų – pasistatyti laikiną priedangą;
• inventorizuoti visus grupės daiktus;
• paskirstyti šiltus drabužius;
• surinkti produktų ir daiktų neliečiamas atsargas;
• numatyti tolimesnių veiksmų taktiką. 

Tik įvykus nelaimei, negalima:

·    veikti paklūstant emociniam situacijos vertinimui;

·    palikti nelaimės vietą neįsitikinus, kad iš jos išėjo visi grupės nariai;

·   iš nelaimės vietos evakuotis individualiai;

·   užsiimti antraeiliais darbais, nesuteikus pirmosios medicinos pagalbos. 

Savisaugos būdai  

Pagrindiniai  pagalbos signalų perdavimo būdai: 

-                     signalinės raketos;

-                     laužų šviesa ir dūmai;

-                     ryškūs drabužiai;

-                     garsiniai signalai;

-                     šviesos signalai;

-                     vėliavos, balionai ir aitvarai;

-                     aplinkos žymėjimas. 

Signalinė raketa –vienas iš paprasčiausių būdų perduoti pagalbos signalą. Pagalbos signalu laikomos viena ar kelios ryškiai raudonos ar avietinės spalvos žvaigždutės, paleistos viena po kitos, arba raudona ilgai šviečianti parašiutinės raketos šviesa. 

Signalinis laužas –  pats paprasčiausias ir seniausias pagalbos signalo perdavimo būdas. Ryškus laužas naktį iš lėktuvo matosi už 20 kilometrų, o nuo žemės – už 8 kilometrų. Geriausia laužą kurti kuo atviresnėje ir kuo aukštesnėje vietoje. Geriausia sukurti ne vieną, o kelis laužus, išdėstytus kokia nors geometrine forma. Trys laužai, išdėstyti vienas nuo kito trijų šimtų metrų atstumu ir sudarantys taisyklingą trikampį, arba trys laužai išdėstyti tiesia linija yra tarptautinis pagalbos signalas. Nesvarbu,  kaip išdėstomi laužai, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 30-50 metrų. Jeigu sukurtas tik vienas laužas, jį periodiškai reikėtų uždenginėti šakomis ar audinio gabalu, kad  trūkčiojanti laužo šviesa labiau atkreiptų dėmesį. Periodiškai uždenginėjamu laužu galima perduoti pagalbos signalą Morzės abėcėlės ženklais. Užkūrus laužą būtina pasirūpinti, kad šalia būtų pakankamai kuro atsargų ir lemiamu momentu laužas neužgestų. Stipriai lyjant ar sningant kuro atsargas ir laužavietę reikėtų uždengti. Ryškią saulėtą dieną gerai matomi balti dūmai, todėl į laužą reikėtų įdėti drėgnų šakų, sausų samanų ar sausos žolės. Apsiniaukusią dieną gerai matomi tamsūs dūmai – tada į laužą reikėtų krauti žalių lapų, drėgnų samanų ar gumos.  

Pagalbos galima kviestis ir garsiniais signalais. Garsas, sukurtas mechaninėmis priemonėmis, girdisi dvigubai toliau negu žmogaus balsas. Garsiniu pagalbos signalu laikomi atskiri garsai, periodiškai pasikartojantys kas 1 minutę arba 6 atskirų garsų grupė, po kurių daroma pauzė. Geriausiai girdimas pavėjui paleistas garsas. Perduodant garsinį pagalbos signalą būtina atsistoti kuo aukščiau, kadangi bet kokia kliūtis silpnina garsą. Tuo tarpu rūkas ne trukdo garsui sklisti, o padeda.  

Pagalbos signalo perdavimas elektros priemonėmis. Geriausiai turistiniame žygyje turėti specialų žibintą su ksenonine lempa, kuris perduoda šviesos blyksnius net 10 kilometrų atstumu. Neturint specialaus žibinto, užtektų ir paprasto žibintuvėlio. Žibintuvėliu perduodamas signalas gali būti matomas už 2–4 kilometrų. Ruošiantis į žygį, būtina į žibintuvėlį įdėti naujus elementus ir pasiimti atsarginius,  supakavus juos taip, kad  nepatektų drėgmės. Žibintuvėliu galima perduoti pagalbos signalą ar kitus pranešimus  Morzės abėcėle. Norint perduoti tarptautinį pagalbos šauksmo signalą SOS, signalizuoti reikia taip: trys trumpi blyksniai, trys ilgi blyksniai, trys trumpi blyksniai ( ... – – – ... ).            

KAI TRŪKSTA MAISTO IR VANDENS 

Pasirūpinus pavojaus signalo perdavimu, reikia pasirūpinti, kad nepritrūktų labiausiai reikalingų daiktų: vandens, maisto, ugnies ir būsto. 

Vandens paieškomis reikia užsiimti pirmiausia, ypač jeigu jo nėra arba yra mažai. Miškingose vietose, kur arti nėra gyvenviečių, upelių ir šaltinių vandenį galima gerti tiesiai iš vandens telkinio. Jeigu yra tik stovinčio vandens telkinys, vandenį reikėtų dezinfekuoti arba virinti.  Dezinfekcijai tinka jodo, kalio permanganatas, net paprasta druska (vienas valgomas šaukštas 1–2 litrams vandens). Dezinfekuotą vandenį galima gerti po 15–30 minučių. Gera dezinfekavimo priemone laikomas ir sidabras. Todėl visi žmonių, patekusių į ekstremalią situaciją, sidabriniai papuošalai turi būti panaudoti vandeniui dezinfekuoti.  Į virinamą vandenį patartina įdėti 100–200 gramų jaunų eglių, pušų ar kadagių šakučių ir pavirinti 10–30 minučių.  

Ugnis – tai šiluma, apsauga, šiltas maistas, karštas vanduo, sausi drabužiai, pavojaus signalo perdavimas. Svarbu mokėti sukurti laužą bet kokiomis oro sąlygomis ir parinkti jam tinkamą vietą.  

Laužo vieta turi būti apsaugota nuo vėjo, išvalyta nuo lapų, samanų, sausų šakų ir sausos žolės. Jei žemė šlapia ar padengta sniegu, laužas kuriamas ant pagrindo, sudėto iš žalių rastų ir apipilto žemėmis, arba ant akmenų. Akmenys neturi būti porėti ar ištraukti iš vandens. Jeigu pučia stiprus vėjas ir nėra užuovėjos, laužas kuriamas iškastoje pailgoje duobėje, arba aplink laužavietę sukrovus didesnius akmenis. Kadangi akmenys sulaiko šilumą – bus taupomas kuras.  

Prakurams tinka medžiaga, užsideganti nuo vienos kibirkšties. Tai gali būti plona beržo tošis, sausa žolė, smulkios, sausos skiedros, išpurenta vata, eglės kankorėžiai, pušies spygliai, paukščių lizdas ir t. t. Laužas kuriamas, aplink prakurus iš plonų skiedrų pastačius „piramidę“. Jeigu labai vėjuota, prakurai dedami prie didesnio rąsto pavėjinėje pusėje ir  uždengiami plonomis skiedromis. Kai ugnis gerai įsidega, degančios malkos pernešamos į laužui paruoštą vietą. Laužui geriausiai tinka kieta mediena: ąžuolas, uosis. Malkos iš tokių medžių ilgiau dega, yra kaitresnės. Eglinės, pušinės, beržinės malkos yra blogiausios. Drėgnas, žalias malkas reikia džiovinti. Geriausia rąstus sukrauti priešvėjinėje laužo pusėje: malkos džiūs ir laužas bus apsaugotas nuo vėjo.  

Kadangi lengviausia užkurti laužą degtukais, juos ypač reikia taupyti ir saugoti nuo drėgmės. Jeigu degtukai drėgni, reikia juos džiovinti. Vienas iš džiovinimo būdų – po vieną degtuką laikyti plaukuose (jeigu plaukai sausi ir pakankamai švarūs). Kad taupiau naudotume degtukus,  kiekvieną kartą pirmiausia reikėtų uždegti žvakę, nes kuriant laužą vieno degtuko gali ir neužtekti.  

O ką daryti, jei degtukų nėra? Tai jau ne ekstremali situacija, o katastrofa! Reikia prisiminti ir išbandyti visus galimus primityvius ugnies gavimo būdus. Lengviausias būdas –žiežirbų skėlimas daužant kietą akmenį metaliniu daiktu: kirviu, peiliu taip, kad įskeltos žiežirbos kristų ant po akmeniu padėtų prakurų. Kitas pirmykštis ugnies išgavimo būdas – dviejų sausų medžio gabalų trynimas. Jeigu šviečia saulė, ugnį nesunku įkurti naudojant akinius, optinius prietaisus, fotoaparatolęšius. 

Ilgalaikiam išgyvenimui labai svarbu pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų                                                                                 Jeigu nėra įprastų palapinių, reikia statytis laikiną „būstą“: pašiūrę, palapinę. Priedangos tipas priklauso nuo turimos statybinės medžiagos, aplinkos bei oro sąlygų. Prieš statant priedangą reikia nuspręsti, nuo ko ji turi saugoti – nuo sniego, lietaus, vėjo, neigiamų oro temperatūrų, uodų, saulės.  Po to parenkama tinkama vieta. Laikinos priedangos nepatartina statyti aukštose, atvirose reljefo vietose, slėniuose ir giliose įdubose (ten drėgna ir šalta, ypač naktį). Neverta statytis „būsto“ labai arti vandens – čia daug įvairiausių vabalų, uodų, o užėjus stipriai liūčiai, gali užlieti potvynio vanduo. Reikėtų vengti vietos netoli pavienių medžių – į juos gali trenkti žaibas. Taip pat patartina apsidairyti, ar šalia nėra laukinių bičių ir vapsvų lizdų. 

Jeigu nėra jokių tinkamų statybinių medžiagų, galima pasinaudoti natūraliomis priedangomis. Pavyzdžiui, svyrančios iki žemės medžių šakos gali apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų. Tinkama vieta – natūralus reljefo įdubimas. Jis apsaugos nuo vėjo, o sukonstravus stogą, jame galima apsisaugoti ir nuo lietaus ar sniego. Stogas daromas, ant įdubimo suklojus kelias storas šakas, galinčias išlaikyti storesnį rąstą, ant kurio toliau dedamos plonos šakos, lapai, samanos.           

Turint brezento, polietileno ar kitos neperšlampamos medžiagos, galima susiręsti priedangą, pasinaudojus keliomis storesnėmis šakomis ir virve arba plona tiesia šaka. Neperšlampamos medžiagos kraštus reikia prispausti akmenimis arba įkalti kuoliukus. Svarbu neužmiršti aplink bet kokį pasistatytą būstą iškasti griovelį, kad viduje nesikauptų vanduo.    

Jeigu nelaimė nutiko sniegingą žiemą, patartina statyti būstą iš sniego. Toks būstas turi daug privalumų: jo statybai nebūtina patirtis ir nereikia daug įrankių –  pakanka nedidelio kastuvo ar didesnio peilio. Kadangi sniegas porėtas, jis gerai sulaiko šilumą. Be to, gerai pastatytas būstas neturi plyšių ir šiltas oras neišeina į lauką.  

Slėptuvės iš sniego, pastatytos per pusantros ar dvi valandas, patikimai apsaugo nuo vėjo ir šalčio. Kai lauke 30–40⁰C laipsnių speigas, gerai pastatytame sniego namelyje vien savo kūno šilumos dėka temperatūrą galima pakelti iki 5–10⁰C šilumos.  

Kaip pasikloti patogų guolį? Minkštam čiužiniui tinka nedidelės pušų, eglių šakelės, kurias reikia susmeigti kampu į žemę, kaip čerpes. Kuprinę ar atsarginius marškinius prikimšus smulkių kokio nors spygliuočio šakelių ar sausus žolės, galima pasidaryti puikią pagalvę.